Atominis Lietuvos monstras pamažu virs žalia pievele

„Visagine faktai persipynę su mitais. Tik dabar šis miestas ėmė suprasti, kad jis yra Lietuvoje, o Lietuva – kad jis yra joje“, – kalbėjo 32 metų Rimantas Ribačiauskas, sumanęs spektaklį, kuriame vaidins visaginiečiai.
Netrukus Visagine, o po mėnesio ir Vilniuje įvyks Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklio „Žalia pievelė“ premjera.
„Žalia pievelė“ – taip Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai apibūdina galutinį elektrinės išardymo tikslą: darbai vyks tol, kol supjausčius turbinas, išrinkus reaktorius ir palaidojus radioaktyvų kurą elektrinės vietoje neliks nieko, tik žalia pievelė.
Šiandien oficialiai skelbiami elektrinės uždarymo metai – 2038-ieji. Visagine gyvena apie 20 tūkstančių keliasdešimties tautybių žmonių, maždaug pustrečio tūkstančio tebedirba elektrinėje.
Ką jie išgyvena ardydami tai, ką statė? Kokią miesto ateitį mato? Kaip jaučiasi nuolat blaškomi tarp besikeičiančių politinių vėjų?
Ką apskritai reiškia tokio objekto uždarymas ir kokie jo ilgalaikiai padariniai Visaginui, Lietuvai, pasauliui?
Jono Tertelio ir Kristinos Werner režisuojamoje „Žalioje pievelėje“ pasirodys Ignalinos atominės elektrinės darbuotojai ir Visagino gyventojai. Savo rankomis statę elektrinę ir miestą, atvykę į jį Nepriklausomybės laikais arba jame užaugę.
Inžinieriai, teisininkai, apsaugos darbuotojai, menininkai, moksleiviai. Abejojantys Visagino ateitimi arba ja tikintys.
Šis spektaklis – pirmasis Lietuvos nacionalinio dramos teatro dokumentinio teatro bandymas, kai scenoje vaidina ne teatro aktoriai, o žmonės, tiesiogiai susiję su pasakojamomis istorijomis.
„Žalios pievelės“ koncepcijos ir teksto autoriai – R.Ribačiauskas, Kristina Savickienė, J.Tertelis, K.Werner, režisieriai – J.Tertelis, K.Werner, scenografė – Paulė Bocullaitė, kompozitorius – Martynas Bialobžeskis.
Apie naująjį darbą kalbamės su pagrindiniu spektaklio sumanytoju R.Ribačiausku.
– Kaip atsirado idėja teatre tyrinėti Visagino situaciją?
– Prieš kelerius metus, dar studijuodamas, susipažinau su mergina iš Visagino, ne kartą lankiausi jos šeimoje.
Tai buvo standartiniai visaginiečiai, emigravę iš Kazachstano ir Ukrainos – ramūs žmonės, retai išeinantys iš savo susikurto siauro rato, bet labai mieli ir draugiški.
Ne kartą lankiausi tame mieste, pripratau prie jo, pradėjau pastebėti ir architektūros, ir pačių žmonių išskirtinumą.
Net nutrūkus santykiams, Visagino nepamiršau. Į jį grįžau 2014 metais su „Rimini Protokoll“ komanda, kuri 2015 metais Lietuvoje sukūrė spektaklį „Remote Vilnius“.



