2017-11-19

"Amoris Laetitia": Šeima kaip auklėjamoji aplinka

Popiežiaus dokumente apie meilę šeimoje – 7 skyriuje dėmesys vaikų auklėjimui.

Šeima yra pirmutinė žmogiškųjų vertybių mokykla, kur mokomasi tinkamai naudotis laisve. Kai kurie polinkiai subręsta vaikystėje ir taip giliai įsispaudžia, kad visą gyvenimą išlieka kaip teigiama emocija kokios nors vertybės atžvilgiu ar kaip spontaniškas tam tikrų elgsenų atmetimas.

Daug kas visą gyvenimą vienaip ar kitaip elgiasi dėl to, kad tokią elgseną laiko perimta iš ankstyvos vaikystės tarsi osmozės būdu: „mane to išmokė“, „man tai įdiegė“. Šeimos aplinkoje šitaip taip pat galima išmokti kritiškai skirti įvairių komunikavimo priemonių informaciją.

Deja, labai daug televizijos programų ar kai kurios reklamos neigiamai veikia ir silpnina šeimos gyvenime gautas vertybes.

Mūsų epochoje, kurioje vyrauja nerimas ir technologinė skuba, viena iš svarbiausių šeimos užduočių yra mokyti gebėjimo laukti.

Tai reiškia ne drausti vaikams žaisti elektroniniais prietaisais, bet surasti būdą, kaip išugdyti jų gebėjimą skirti kitokią logiką ir netaikyti skaitmeninės spartos visoms gyvenimo sritims. Atidėti yra ne neigti troškimą, bet nukelti jo patenkinimą.

Kai vaikai ar paaugliai neišugdyti susitaikyti su tuo, kad kai kurių dalykų reikia laukti, jie gali pasiduoti nedelsiamo savo poreikių patenkinimo manijai ir užaugti turėdami „viską tučtuojau“ ydą. Tai – didžiulė apgaulė, kuri laisvės neskatina, bet ją nuodija.

Priešingai, kai vaikas auklėjamas kai kuriuos dalykus atidėti bei sulaukti tinkamos akimirkos, jis mokomas, ką reiškia būti savo paties šeimininku, autonomišku savo impulsų atžvilgiu. Kai vaikas patiria, kad gali susitvardyti, tai padidina jo savigarbą.

Sykiu jis šitaip mokomas gerbti kitų laisvę. Tai, savaime suprantama, nereiškia reikalauti, kad vaikas elgtųsi kaip suaugusieji, tačiau niekada nereikia nuvertinti jo gebėjimo bręsti atsakinga laisve.

Šeima yra pirmutinės socializacijos aplinka, nes yra pirmoji vieta, kurioje mokomasi būti tarp kitų, klausytis, dalytis, pakęsti, gerbti, padėti, sugyventi.

Auklėjimu turėtų būti siekiama skatinti pajausti pasaulį bei visuomenę kaip „šeimos aplinką“ ir išmokyti „gyventi“ už savo namų ribų.

Šeimos aplinkoje mokomasi artumo, rūpinimosi, sveikinimosi. Čia pralaužiamas pirmutinis mirtino savanaudiškumo ratas, kad suvoktume, jog gyvename drauge su kitais, kurie verti mūsų dėmesio, švelnumo, meilės.

Be šio kasdienio, kone mikroskopinio matmens nėra socialinio ryšio – be buvimo visiems kartu, kai per dieną įvairiu metu prireikia rūpintis visų interesais, padėti vienas kitam nedideliuose kasdieniuose dalykuose.

Šeima turi kasdien surasti būdų, kaip skatinti abipusį pripažinimą.

Šeimos aplinkoje taip pat galima permąstyti vartojimo įpročius siekiant drauge rūpintis mūsų bendraisiais namais: „Šeima yra svarbiausias integraliosios ekologijos subjektas, nes yra pirmutinis socialinis subjektas, joje glūdi du pamatiniai žmonių civilizacijos žemėje pradai – bendrystės ir vaisingumo pradas“ (294).

Lygiai taip pat auklėti gali ir sunkios bei skausmingos šeimos gyvenimo akimirkos. Taip, pavyzdžiui, nutinka, kai užklumpa liga, nes „net šeimoje, susidūrus su liga, kyla sunkumų dėl žmogiškojo silpnumo.

Tačiau apskritai ligos laikotarpiai stiprina šeimos ryšius.Toks auklėjimas, kai stengiamasi apsaugoti nuo jautrumo žmogaus ligai, užkietina širdį. Tai tarsi „nuskausmina“ vaikus kitų kančiai, daro juos neįgalius stoti kančios akivaizdon ir išgyventi ribinę patirtį“.

Auklėjamąjį tėvų ir vaikų susitikimą palengvina arba apsunkina vis įmantresnės komunikavimo ir pramogų technologijos.

Kai jomis tinkamai naudojamasi, jos gali būti naudingos sujungdamos šeimos narius per atstumą. Kontaktai gali būti dažni ir padėti spręsti sunkumus (296).

Tačiau turi būti aišku, kad jos nei atstoja, nei pamaino asmeniškesnio ir nuoširdesnio dialogo, kuriam reikia fizinio sąlyčio, ar bent kito asmens balso, poreikio.

Žinome, kad tos priemonės, užuot priartinusios, kartais atitolina, kai, pavyzdžiui, valgymo metu kiekvienas būna sutelkęs dėmesį į savo mobilųjį telefoną arba kai vienas sutuoktinis užmiega laukdamas kito, kuris valandas leidžia su kokiu nors elektroniniu prietaisu.

Šeimoje irgi turi būti progų pasikalbėti ir susitarti, pirmenybę teikiant narių susitikimui, o nenupuolant į neprotingus draudimus.

Kad ir kaip būtų, nevalia ignoruoti naujų komunikavimo formų keliamų pavojų vaikams ir paaugliams, kurie kartais tampa apatiški ir atitolsta nuo realaus pasaulio.

Toks „technologinis autizmas“ daro juos lengviau manipuliuojamus tų, kurie turėdami savanaudiškų interesų mėgina įsiskverbti į jų giliausią vidų.

Taip pat nėra gerai, kad tėvai savo vaikams tampa visagaliais, kuriais vieninteliais jie galėtų pasitikėti, nes taip kliudoma tinkamam socializacijos ir emocinio brendimo procesui.

Siekdama veiksmingai išplėsti tėvystę ir motinystę platesnei tikrovei, „krikščionių bendruomenė pašaukta padėti šeimai vykdyti auklėjamąją užduotį“, ypač įkrikščioninimo katecheze.

Trokšdami nuoseklaus auklėjimo, turime „atgaivinti sąjungą tarp šeimos ir krikščionių bendruomenės“. Sinodas pabrėžė katalikiškųjų mokyklų svarbą: tokios mokyklos „atlieka gyvybiškai svarbią funkciją padėti tėvams įgyvendinti savo pareigą auklėti vaikus.

Katalikiškosios mokyklos skatintinos padėti savo auklėtiniams tapti brandžiais suaugusiaisiais, galinčiais žvelgti į pasaulį meilės kupinu Jėzaus žvilgsniu ir suvokti gyvenimą kaip pašaukimą tarnauti Dievui“.

Šiuo atžvilgiu „Bažnyčia ryžtingai patvirtina savo laisvę mokyti savo tikėjimo ir auklėtojų teisę prieštarauti sąžinės sumetimais“.

 

Publikuota „Bažnyčios žiniose“ 2016 m. Nr. 7

Panašūs straipsniai:

Naudinga

Menas & Kultūra

Menai | Filmai | Užsienyje

Dievas & Visata

Gyvūnai | Gamta | Visata | Žmogus

Sodininkystė

Pavyzdžiai | Patarimai

Maistas

Receptai  | Šalys virtuvėje

Orai Vilniuje

Orai Klaipėdoje

Rekomenduojame